Neverland

Sveiki, žinote kas gyvenime yra labai svarbu - išmintis. Ji yra visada didžiausias patarėjas. Ji ateina iš patirties iš skaitytų knygų, iš tikėjimo, iš optimizmo iš pažintų žmonių. Tikiuosi ji man padės susitvarkyti savo gyvenimą. Dabar aš savo sieloje jaučiuosi tarsi man būtų ne 28,  o daug daug daugiau… Gal kažkuria prasme psichologiškai pavargau. Ir nuo kompiuterio… Visas dienas vis žiurime ir žiūrime į ekranus, pradedame net gyventi gyvenimus juose, bendrauti ir išgyventi jausmus virtualiame gyvenime… Galiausiai tai tampa patologiška ir mes nebegalime dirbti, nes mąstome apie žmones, kurių gyvenime nematėmė ir ko gero nepamatysime… Reikia pasitelkti išmintį - reikia išmokti suprasti, kad tik realus gyvenimas yra vertas emocijų.

Noriu sau padėti, atsipeikėti ir nusigręžti nuo internetinio gyvenimo. Bet kai Lietuvoje tokie orai, toks klimatas, tokios krizinės nuotaikos mieste, tai ko gero nelabai ir yra išeičių, ypač jei esi atsiskyrėlis vienišius. Na ką einu jau miegučio. Ryt paskutinė diena kompiuterinio raštingumo kvalifikacijos kėlimo. O po jos - diplomas!

Nemyliu to, kuris nemiega – sako Dievas.

Miegas yra žmogaus draugas.

Miegas – Dievo draugas.

Miegas – tai ko gero pats gražiausias mano kūrinys.

Aš pats ilsėjausi septintą dieną.

Tas, kuris turi tyrą širdį, miega. Ir tas, kuris miega, turi tyrą širdį.

Tai didelė paslaptis –  būti nenuvargstančiu kaip vaikas.

Turėti nenuilstančias kojytes, kaip vaikas.

Nenuilstančias kojytes ir nepavargstančią dvasią.

Ir kiekvieną rytą pradėti iš naujo.

Su nauja ir jauna viltimi.

Bet man sako, kad yra žmonių, kurie gerai dirba, bet blogai miega.

Kurie negali užmigti. Jiems trūksta pasitikėjimo manimi.

Tai beveik blogiau negu, kad jie blogai dirbtų, bet gerai miegotų.

Tinginystė nėra didesnė nuodėmė už nerimą.

Netgi mažesnė negu nepasitikėjimas, nusivylimas ar nesikliovimas manimi.

Aš nekalbu apie tuos žmones, kurie nedirba ir nemiega – sako Dievas.

Tai tikrai nusidėjėliai. Jie turi imtis darbo.

Bet aš kalbu apie tuos, kurie dirba ir blogai miega.

Man jų gaila. Aš kalbu apie tuos, kurie sekdami mano įstatymus dirba, bet jie neturi drąsos, neturi pasitikėjimo ir negali užmigti.

Vargšai vaikai, aš juos užjaučiu. Jie manimi nepasitiki.

Jie nemoka atsiduoti mano Apvaizdai, kaip nekalti vaikai, kurie  užmiega mamos glėbyje.

Jie turi jėgų dirbti, bet neturi jėgų nieko neveikti.

Jie turi darbštumo dorybę, bet neturi nieko nedarymo dorybės.

Atsipalaiduoti… Ilsėtis…. Miegoti….

Vargšeliai, jie nežino, kaip tai yra gera.

Jie gerai tvarko visus reikalus per dieną, bet jie nenori man jų pavesti nakčiai.

Tarsi jais nesugebėčiau pasirūpinti naktį.

Tas, kuris negali užmigti, netiki Viltimi.

sveiki, seniai nerašiau. gyvenimas bėga taip sparčiai. norėčiau papasakoti kažką gražaus ir gero apie savo širdies reikalus. bet. toks gyvenimas, gal iš tikrųjų geriau vėliau sukurti šeimą, brandesniame amžiuje, tada gal santykiai būna tvirtesni ir stipresni. dabar manau, kad neverta pilstyti čia ir rašinėti visokias savo prabėgančias mintis. tiesiog gyvenimas įsuka į savo verpetą ir tu bėgi, vis judi į priekį (dėkui Dievui).

sveiki, dar ir dabar guliu lovoj ir klausau vienos fantaštiskos radijo stoties. reikės šiandien susitvarkyti kambarį, užmerkti drabužius, pasidaryti valgyti, prisėsti padaryti rašto darbą VP dalykui. vakar buvau eglutės įžiebime, nuostabūs fejerverkai buvo ir eglutė tikrai labai graži. Žmonių buvo labai daug, jautėsi šventinė atmosfera. noriu makaronų, tačiau jų nėra namie. et. kiek gražių miestų pasaulyje yra, pagalvoju, bet visų gražiausias Vil-nius. tikrai, nes aš jame gyvenu. happy me.
PS per pietus ryt reiks praeiti dar pažiūrėt iš arčiau.

jūs nežinote kaip aš dabar jaučiuosi. nes aš pati sunkiai galiu apibūdinti tą būseną. viena ašku, kad aš jau esu už šios planetos ribų. juokauju. žinote aš vis dar laukiu stebuklo, kuris vadinasi meilė. bet tai neesmė. esmė tame, kad aplink mane žmonės būtų laimingi. aš jau esu susitaikiusi su vienatve. keletas mėnesių jau. 27 tai amžius kai gali laidoti visas svajones apie svajonių meilę. kam tai rūpi. aš turiu kovoti, turiu mokytis, turiu dirbti. turiu uždirbti pinigų, kad pakeliaučiau, net jei tai daryčiau ir viena. vaikų aš taip pat kaip suprantu neturėsiu. bet ką padarysi? juk vaikai gimsta iš meilės. aš net jaučiu pasitenkinimą dėl to. prisimenu save visai visai mažytę, kai tėvai palikdavo mane darželyje, aš jiems mojuodavau pro langą kai jie nueidavo, prisimenu, kaip žaisdavau sniege su vaikais, prisimenu kaip valgydavau varveklius, prisimenu, kaip mokykloje kentėdavau, nes nekenčiau matematikos. kaip pergyvendavau, kad bus neaukštas balas. prisimenu, kaip visada buvau kitokia nei visi. kai tarp savo bendraamžių atrodžiau bent 5 metais vyresnė. prisimenu, kaip jaučiausi tuo metu tokia suaugusi vaikų pasaulyje. keista buvo vaikystė. ji tikriausia mane stipriai sužalojo… dar tada tikėjau, kad ateityje manęs laukia labai malonaus ir gero, kad ateitis yra šviesi ir daug žadanti… ir dabar esu lygiai tokia pat kitokia nei visi, nors dabar to išoriškai nesimato ir daugelis manęs negali suprasti. jau pripratau būti išskirtinė. atsiskyrusi.
nežinau kas man darosi, bet krūtinėje ir galvoje kažkokie neramumai. nerimas. pabodo tokia būsena. bet ji dar ilgai bus, nes širdis juk nori jausmų… kurių nebus. tad toks tas gyvenimas vidiniuose drąskymuose, prieštaravimuose, konfliktuose.
iki, mano mielieji.

penktadienį užsirašiau į kirpyklą - prašysiu, kad padarytu kirpčius. ir būsiu tokia, kokia buvau 10 metų - atėjo ekstremalių pasikeitimų metas. rytoj eisiu paltą pasiimti iš valyklos, o ketvirtadienį giminės atveš gyvūnėlį, kurį reikės prižiūrėti visą savaitė, kol jie bus Italijoje. Ką tik suvalgiau dvi vidutines picas. Žodžiu esu apsirijusi žiauriai tariant. Dabar klausau GaGos dainų, žinote kodėl, o todėl, kad aš atradau joje save ir man jau sakė, kad turiu nemažai panašumo su ja… Nesu tokia trenkta kaip ji, bet kažko tokio yra ir būtent veide…heheh. Per pietus vakar buvau nuėjusi net į užupį - nepaprastai gražus rudeninis Vilnius ir senamiesti ypatingas…Pradedu manyt, kad Prancūzija nėra man svetinga ir aš iš jos daugiau nieko nebenoriu, o iš jos vyrų tuo labiau…Nes prancūzai, kiek susidūriau yra arogantiški, pasikėlę, nežinia kuom save laiko…bet apsimetai baisiai draugiškais. Žodžiu, blogai. Kaip nenoriu pasimokyti nieko kolkas…reiktų paskaityti…bet labai su jausmais negerai, vakar išvis buvau kaip nesava. Nieko nenoriu veikti tik prie kompo sėdėti…Tiesa labai dabar įnikau į mados blogus ir pačiai patinka po parduotuves prasieiti…Mada ir stilius yra kažkas, kas žmogų pakylėja..turiu omenyje atskleidžia gyvenimo džiugiąją pusę…Mada tai, tai, kas priverčia džiaugtis savimi ir gyvenimu. Kai tuo tarpu picos valgymas priverčia pasijusti amerikonu :))) Juokauju. Pagaliau įjungė šildymą…Dabar jau galima kažką veikti, o ne sėdėti sustirus…
Artėja gimt-a-d-ienis…ou jėėėėėėė. 3 metai iki 30. Paauglystėj aš maniau, kad 25 aš jau turėsiu šeimą… O realiai yra absoliučiai kitaip. Gyvenimas tikrai įdomus. Jo manyje gyvena daug monstrų. Kas pamils mane pamils ir juos. Vistik netipiškas aš žmogus, tuo guodžiuosi ir džiaugiuosi… Nes esu labai dėkinga ir laiminga už viską, ką turiu… Tik dar turiu daug daug svajonių.